KetoAvocado Ketogeninės mitybos blogas

      Pabudęs ryte suvokiau, kad vakar nenufotkinau vakarienei valgytos picos. Tačiau iškart aplankė pajautimas, jog problema ne tame, kad trūksta nuotraukos. Kaip jaučiausi valgydamas picą? NESIJAUČIAU. Atrodo tarsi prie vakarienės stalo manęs nebuvo. Vietoje manęs buvo užsukęs bičas su užrašu ant marškinėlių „suvalgysiu visas pasaulio picas“. Smegenys laimėjo mūšį...       Atsekęs vakarykštę situaciją supratau, kad gabalėlis juodo šokolado (85%) grąžino mano smegenis į būseną, kuomet maistas – tiesiog būdas patirti malonumą. O gausybė picos ingredientų, nors ir visi keto tinkami, prisidėjo prie smegenų neuronų kibirkščiavimo. Neveltui maisto pramonėje gamintojai nuolatos dirba tam, kad rastų vis tobulesnę...

      Pripažinsiu, iki šiol buvo ne vienas bandymas maksimaliai „susiimti“, tačiau šį kartą viskas gerokai kitaip. Praėjo lygiai metai klaidžiojimo tarp žemės ir dangaus, tarp kontrolės ir laisvės, tarp emocinio valgymo ir mėgavimosi maistu. Didžiąją dalį gyvenimo tikėjau, kad sportas ir mityba yra viskas ko reikia, norint pasiekti gerą savijautą bei kūno sveikatą. Tikėjau iki tol, kol gyvenime atsitikusios aplinkybės privertė pajausti, kad yra kažkas daugiau. Ir to „kažko“ svarba mūsų mentalinei ir fizinei gerovei labai reikšminga. Tas kažkas – mūsų siela, dvasia, širdis...  (kaip pavadinsi – nepagadinsi). Suprantu, kad daugeliui gali būti sunku iš karto priimti šį...